Jį mynė tie, kurie seniai išėjo,
Juo žengė tie, kurie dar vaikščiot mokės,
O, mano slenksti tėviškės  trobelės,
Tu – mūsų atmintis, mūs meilės šokis...
Nedejavai, kad tavo nugara numinta,
Kad šonai jau nuzulinti, apskurę... 
Pavargęs tu, čia į tave tėvų  lazdelės žiūri...
Buvai vienintelis, buvai paguoda,
Buvai vienatinis, kurs neišduoda. Tu niekam nesakei  
Ir nesakysi, kiek tos gėlos ir sielvarto čia ėmės...
O, mūsų slenksti, slenksti numylėtas, stiprybės
Iš tavęs tik sėmės mūs maži anūkai – lipdami pargriuvo...
Nėra namų be dūmų – negandos išėjo,
Tu jas žvilgsniu lydėjai iki kiemo vartų...
O, slenksti mūsų, mūsų geras slenksti,
Kas be tavęs duris užvertų?
Per tave žengė, kai išeinančius lydėjo
Į Amžinybės sodus – taip jau lemta...
Ir nieks nežino, gal ir tu gedėjai...
Liūdėti su gyvaisiais buvo verta.
Ar tau pasaulis vis taip pat atrodė,
Juk tu ir gimstančius matei, sugrįžtančius regėjai...
Dabar jau pareinu – tik slenkstis likęs –
Tėvų nėra – visi TENAI išėję... Taip liūdna, taip nyku
Čionai atrodo, tik virkauja pernakt benamis vėjas.