Kai į kalną ropštiesi ilgai,
Tavo žvilgsnį apžilpina kylanti saulė.
Kaip nelengva, nepaprasta rast aido turinį.
O kai leidies žemyn,
Kada apžvalgos būna ištirtos,
Vakarėjimo prieblandos suplaka būtį į mirgantį, virpantį, tirpstantį
Geidžiamą vienį,
Nors tikrieji garsai – pro ausis,
O vaizdai – pro akis.
Užsilieka aidai ir miražai, aidai ir miražai. 
Paguoda?
Tu krenti į tarpukalnę, prarają, naktį – 
Susapnuot kažkada žvilgsnio ryškį suliejančios kylančios saulės.
Iš visų patirčių užsilieka viena –
Ta, kuri neapgavo – 
Patirtas esybe visa gaivalingas buvimo puikumas,
Nuo kurio tebesklinda aidai
Iki dingsta juos gaudantys tavo jutimai.