ištryniau
Ir nieko jau nebus – tave ištryniau
Iš atminties paveikslų, atvirukų,
Tik retkarčiais boluos šešėlis,
Ir žodžiai skęs į baltą rūką...
Ištryniau bučinius, glamones
Ir, tiesą sakant, atminimą,
Kaip šukių duženas sumyniau...
Norėjau dovanot likimą,
Kurio tu nekentei, nelaukei,
Kuris vis „kandžiojos“ ir gėlė,
Sakyk, sakyk, kur tu keliausi,
Kur būsi, mano rūpestėli?
Bet nieko jau nebus – tave ištryniau,
Žodžius ištryniau, juoką, žvilgsnį...
Žinau, kad šito tu nelaukei –
Mažoj akimirkoj pradingsi...
Taip turi būti... Nemokėjom
Išsaugoti jausmų tikrumo,
Kai praeities dienų nerasim,
Pajusime būties trapumą...