Ėjau pakrante aš,
Tikėjausi – ten būsi,
Nes vėjas žinią neš
Į tavo kranto pusę.
Po laiko atitokus,
Širdis dar kviesti moka...

Bet vėjas ežere
Bangelėmis vis bėgo,
Lydėjo ir mane...
Vis tiek jis kaltas lieka,
Nes vieną žodį svarbų
Nusinešė be vargo...

Kad vėl arti buvau,
Tu jau nesužinosi...
Iš balzgano dangaus
Krito lašai... Tas uosis,
Pasenęs ir palinkęs, –
Neatpažino žingsnių...