Šitaip
Nežinojau, kur rasti atsakymą
Dar tada, kai alyvos žydėjo...
Nežinojau, kaip sielą atverti –
Supos žydinčios šakos... Skaudėjo...
Buvo taip ten ramu – be saulėkaitos,
Ilgesys tyliai vedė už rankos,
Pamiršau ir žaibus, ir perkūnijas,
Pamiršau, kaip griaustinis čia trankos...
Tu sakei, kad tau gera – nėr melo,
Tu vėl priminei pažadą seną...
Jau seniai gervės mūs iškeliavo,
Ir jau laužas iš naujo rusena...
Per raudonąjį dobilo žiedą,
Per ramunę, išbūrusią laimę,
Aš seniai tavimi patikėjau –
Girgžda šulinio svirtis savaime...
Takas mūsų čiobreliais sužydo,
Skraido bitė pilkoji virš žiedo...
O, kad skubantis Laikas girdėtų...
Šitaip mūsų gyvenimas rieda.
Rieda, striksi, o kartais pavargsta
Nuo vaidų, apkalbų ir apgaulės...
Šitaip skrieja gyvenimo ratas,
Šitaip šviečia gyvenimo saulė.