Stebiu –
Tupi savy it šuo, apuostęs jau visas kertes.
Užlinkus tiesė – erdvės užsidarė.
Praplėšk save, prašau, praverk mane,
Palik prieš rytmetį vagos gale užaręs.
Neužmiršau, jog ten, aukštai –
Dangus,
Bet ūglio jėgą supa kiauto gniaužtai.
O kaip geidžiu saulėteky prabust,
Bet nei sulotekio, nei potvynio nešauktis,
Neinkšt,
Nebraižyti tavęs aštriais nagais – 
Ateit be lūkesčių, be rūbų ir be odos,
Užvirus kraujui, droviai neužkaist,
Kai visos kreivės tiesėmis atrodo.
Aš nesisavinsiu.
Tu būk, net jei toli.
Dangaus kraštai štai liūdnumu užtvinko.
Kai susitiksim, būsim gal žili – 
Lyg du šventi su sidabriniais nimbais.
Akių gelmėj – 
Jauki jausmų šviesa,
Gal kiek priblėsusi, 
Bet kraujas tvaska smarkiai.
Leisk prie galuvagio glamonės man priprast,
Leisk man tarp grumstų daigu įsiterpti.