Senuk, senuk... Iš pykčių mudviejų naudos –
Kaip negyvenamų namų langinių,
Bergždžiam sode iš įpročio beramstome šakas,
Po gruodžius bastomės birželių neatminę.
Priglaust? Paglostyt? Ne. O jei įkąs?
Gal sklerotėjam, gal tai kraujy ižas?
Plaukų spalva – ataušę pelenai.
Minčių skubra – net liepsną skelia vyžos.
Gal veido veidrody todėl nepažinai?
Ko mes kartu? Tikrai ne dėl puikybės.
Miglotas žvilgsnis. Jausmuose – sausra.
Mes mirtinai viens kito įsikibę, 
Nes galimybė tik viena – prarast
Tą žvirblį saujoj. Jaunas buvęs briedžiu.
Jei mintys sunkios, tai kalti ragai.
Kampe tyli. Aš tarp senienų sėdžiu,
Kol išgirstu Vaidint nepavargai? 
Tablečių sauja. Tai ne sielos penas.
Per kiemą nučežam lyg lapai numesti.
Vardan to ženklo, jog kažkas gyvena,
Nebe mylėt – nekęsti pasmerkti.
Todėl dėsninga, kad kasdien – po šūvį.
Argi ne tam įgytas taikinys?
Apleisto namo stogas jau įgriuvęs.
Ką tos langinės saugos, sulaikys?