Šešėlis tarsi draugas

Einu, o iš paskos šešėlis tarsi draugas,
Vis seka, saugo nuo kažko.
Saulutė leidžiasi, o jis vis auga auga,
Kolei išnyksta sutemoj.
 
Gal sergi, kad nepaklysčiau smilgų pievoj,
Ar nenuskęsčiau saulės spinduliuos,
Nelikčiau mintyse, svajonių toliuos vienas,
Surasčiau pėdų brydę laukuose plačiuos.
 
Gerai, kad bėgant metams neišnyksta,
Jam nesvarbu, kas ką kalbės apie tave,
Jei padarytum klaidą, ar paikystę,
Jis net tada išliks, nesmerks, nenusigręš.
 
Vienintelio vis prašo – būki saulėj,
Būk sąžinės savosios šviesoje.
Naktis praeis, ištirps rūkai, apgaulė,
Sugrįš tylus šešėlis vėl ryte.
skroblas