Netikėtas suglumimas: kaip bekalbėje Esinių kūniškoje individų įvairovėje galėjo atsirasti Ženklas-Žodis, apibendrinęs ir sulyginęs žvilgsnio patirtyje  skirtingus daikto pavidalus, sutelkti į apibendrintą, tik to ženklo, bet ne pavidalo veidų juslinę patirtį? Ženklas atstovaujantis nesuskaičiuojamą tos rūšies individų įvairovę. Juk nerasime šioje individų–daiktų įvairovėje visiškai vienodų, net ir žmogaus sąmonėje negali būti visiškai vienodų Ženklų-Žodžių, nes jie duoti, t. y. regimi  juslinio piešinio pavidalu, o du jusliniai Ženklo piešiniai negali niekaip virsti vienu. Tiesa, dabartinės serijinės technologijos gamina tapačius, vienodus daiktus, bet tos pačios technologijos be dvejonių atras skirtumus. Ne tik taip vadinamas išorinis daikto vaizdas, bet ir taip vadinamas vidus yra lemtingai skirtingi, kaip ir žmogaus savastyje yra tik individualizuota  visuotinybė — abstraktūs daiktų vaizdai. Gerai pamename vaikystėje mamos ar tėčio ranka nupieštą ženklą, kurį mus mokė atpažinti ir suvokti kaip atitinkantį garsą ir ženklą. Ištaria garsą ir sako, kad šį garsą atstovauja šis ženklas. Pamenu, mano trejų sūnus, pirmą sykį išvydęs  arklį, nustebusiu ir išgąstingu balsu šaukė: tėti, mama žiūrėkit, kokia „plaukuota baisybė“, trimetė dukra, rodydama piršteliu į žalmargę, nustebusi nutaria, jog tai „aprūkusi“ karvutė... jau savo šimtmetį peržengusią močiutę nusivedėme pirmą sykį jos gyvenime į kino teatrą, filmo pradžioje ekrane į mus lėkė garsiausiai ūžiantis garvežys, močiutė išsigandusi palindo po žiūrovų suolais, gerokai jos paieškojus, ji įspūdingai nusakė matytą – Šėtonas, jos įsivaizduojamo pragaro atstovas, o ekrano žmonės – milžinai. Pamatytas daiktas sąmonės judesiu perkeičiamas į Žodį-Ženklą. Ženklas-Žodis tuo pačiu judesiu perkeičiamas į išvystą (nebūtinai) daikto vaizdą. Betarpiška akistata neįvyksta: tarp žmogaus ir daikto atsistoja Žodis-Ženklas, uždengiantis matančios sielos vaizdą. Mano trimetis sūnus ir dukrytė, beje ir šimtametė močiutė nesąlygotos dabarties akimirką sielos „akimis“ išvydo „tikrą“ daikto vaizdą, sukėlusį juose sumaištį ir baimę, nes sąmonė „neturėjo“ matyto ir jau prijaukinto suvisuotinto Ženklo-Žodžio, atstovaujančius tuos „baisumus“, pavadindami nematytą būtybę ar vaizdą tomis žodinės raiškos priemonėmis, kuriuos buvo jau įvaldę. Galbūt ne iš piršto laužtas posakis, kad tiesa kalba kūdikio lūpomis, ar ko negali išreikšti žodžiais, sumeluok žodžiais. Ar gali perteikti Žodis tai, kas nepriklausomai nuo suvokėjo kinta, juda, nyksta ar atsinaujina? Ar gali tai, kas negyva (gyvas tiek, kiek jis tariamas ar užrašomas,  t. y betarpiškai juslėmis „pagaunamas“ tik garsais ar Ženklo-Žodžio vaizdais), tai kas gyva intensyviausia šio žodžio reikšme? Ženklas-Žodis- Stabas, jis „gyvas“ vien tik kalboje, nepaiso nei laiko, nei erdvės, nei praeities, nei dabarties, sėkmingai keliauja į ateitį, nors, tiesą sakant, toje „ateityje“ jis gali ne mažiau sėkmingai ištrinamas ir nereikalingas, jo vietoje kils kitas, ne mažiau, o gal intensyviau „gyvas“ negu buvo, daug gyvesnis už supančią Juslinę Tikrovę. „Kalbos tvano“ laikais  „kuriami“ žodiniai paraleliniai (lygiagretūs), net ir mokslo pagrindu pasauliai. Tikrovės stygius slypintis žmogaus prigimtyje ieško vis „tikresnių“ realybių, peržengdamas ir naikindamas už žmogaus plytinčią Juslinę Tikrovę, tiksliai sakant, alternatyvią jai kurdamas vien Žmogišką Tikrovę, ne tik kalbinę, bet ir įkūnydamas ją išties titaniškomis savo sukurtų technologijų pastangomis ir aukomis.

Substancinis* besąlygis, neapibrėžtas, baigtinis Atskiras besąlygės neapibrėžtos, betarpiškos vienintelės akistatos akimirkoje su tokiu pačiu substanciniu besąlygiu, neapibrėžtu baigtiniu Atskiru gali pripažinti, nustatyti tiesioginiame patyrime, sielos akimis (identifikuoti) JĮ kaip visiškai KITĄ, kaip Juslinės Transcendencijos įsikūnijimą. Žmogiškoji būtybė – dvipradė: gyva Atskira baigtinė būtybė, niekuo neišsiskirianti  iš KITŲ baigtinių būtybių, nors man nepatinka šis žodis, bet nerandu jam pakaitalo, kaip „GYVŪNAS“ ir nebaigtinės, nuolat kintančios, tobulėjančios Žmogiškosios būtybės, tiesą sakant, galima tvirtinti jog Žmogiškoji pradžia yra Absoliučios Transcendencijos dovanota galimybė tapti, t. y. įgyti tai, ką mes vadiname „AŠ“, „Žmogumi“, „Asmenybe“, „Piliečiu“, „Profesionalu“, t. y.  įrankiu žmogiškoje bendruomenėje, peržengiant savo gyvūniškumą. Žmogus iš visų Žemėje esančių bekalbių besąlygių būtybių išsiskiria naikinimo intensyvumu, taip vadinamu „pertekliniu naikinimu“, gyvūnų poreikis ribotas, reikalingas tiek, kiek reikia gyvybės egzistencijai, o žmogaus poreikiams nėra ribų. Pažvelkite Ekrane į iškankintą ir nusiaubtą Žemę, išnykusių tūkstančiais gyvybės formų. Prisiminkime siaubingą  Antrąjį pasaulinį karą, nusinešusį milijonus gyvybių, ir dabartinius, taip vadinamus,„lokalinius“ karus, karą visų su visais, pridengtą ideologinės nekaltybės skraiste – konkurencija.  Atskiras baigtinis! Iš anksto į tam tikras ribas įstatyta gyva būtybė (gyvūnas) niekaip ir niekada pati negalinti peržengti apribojimų, išeiti iš jų, prarasti savo esmę, įsibūna tik kaip laisva ir autonomiška būtybė. Vilkas niekada netaps Kitu, jis negali išeiti iš savo gyvūniškumo. Atskira žmogiška būtybė, gebanti išeiti, prarasti savo gyvūniškumą, savo egzistenciniame vyksme prarasti savo pirmapradiškumą, galinti įsibūti čia Žemėje tik kaip vergas... Tik žmogiškoji būtybė geba atsiverti bekalbiam jusliniam Atskirui kaip štai šitam visiškai nepakeičiamam, nesubendrintam ir net su nieku kitu nesulyginamam, vieninteliam Juslinės Svetimybės  gniužului arba Juslinei vietovei čia ir dabar šiapus juslinio akiračio. Tik žmogus geba įkūnyti atskirumą, tai jo lemtinga ir išskirtinė būklė. Štai tokioje besąlygėje, neapibrėžtoje, tiesą sakant, ir belaikėje, čia ir dabar akimirkoje įvyksta KITO pripažinimas kaip sau „lygų“, „tapatų“ juslinį Atskirą, visišką, nesąlygotą Atskiro laisvę. Tik žmogiškasis Atskiras sugeba laikinai „pristabdyti ir pamiršti“ savo Žmogiškumą, įeinant į tokį santykį, galintis patirti tik Jam ir niekam Kitam skirtą būklę, būseną arba akimirką.

 Absoliuti dabarties akimirka, kurioje nebėra laiko, — ir aukščiausia palaima, ir baisiausias prakeiksmas, ir Rojus, ir Pragaras. Vien ši prieštara leidžia suvokti hominido būklės beviltiškumą. A. Šliogeris „Kasdienybės metafizika“

Nenoriu sutikti su profesoriumi: „suvokti“ keisčiau šį žodį į „patirti“, nes patiriama „bekalbės matančios sielos akimis“, o suvokiama „nematančia iškalbinga sąmone“. Šioje prieštaroje skleidžiasi žmogaus laisvės horizontai: besąlygė belaikė neapibrėžta Laisvė ir kaip bekalbio (galbūt su menkiausiu kalbos-sąmonės liekanomis), baigtinio, nesąlygoto Atskiro ir jau visiškai apibrėžto ir sąlygoto, absoliučiai kalbančio Aš, Žmogaus, Asmenybės, Profesionalo — „socialinio konstrukto“ laisvė. Šioje visiškai žmogiškoje būsenoje laisvė nesuvokiama be atsakomybės, teisės be pareigų, be moralės, doros, saiko, savanoriško įsipareigojimo, be šių ribų tokia „laisvė“ senųjų graikų ir romėnų, monoteistini Rašto religijų, Apšvietos  epochų ir tradicijų įvardinama kaip „savivalė“. Laisvė be atsakomybės, teisės be pareigų šio laikmečio principas, ideologinis žmogaus pavergimo įrankis. 
Pindaro (522 m. p. m. e.— 443 m.p. m. e.) herojiškoje etikoje: „Tapk tuo, kuo esi!“— svarbus ir nepraradęs savo reikšmės ir prasmės  reikalavimas, galbūt ir nepasiekiamas, bet vis dėlto siektinas tikslas. Žmogiškoji laisvė tarpsta tarp „reikšmės ir prasmės“, tarp abstraktaus šios būsenos suvokimo ir konstitucinių ir įstatyminių apribojimų. Nedrąsu tarti jog Žodis-Ženklas yra Atskiro substancinio individo paveikiausias ir  universaliausias žmonijos egzistavimo laikmečiuose įrankis. Nuo pirmo piešinio oloje, nuo toteminio ženklo, įrėžto akmens ar medinėje  plokštelėje, dantiraščių ir hieroglifų, iškaltų akmens plokštėse, nuo sakralinės tikrovės, giedančios himnus  imanentiniam pasaulių valdovui, bet ne kasdienybės apraiškų čia ir dabar, vadinasi, už Juslinės Tikrovės ribų, paneigiantis, peržengiantis Ją, kuriantis antjuslinę, visiškai žmogišką Ženklų-Žodžių tikrovę, kas laiko  žingsnį vis „tobulesnę“, nuo tikėjimo, mito į technologijų erą, grindžiama net taip vadinamais moksliniais įrodymais — vienintele, tik žmogiškąja tiesa. Smurtu pavergtas niekada nebus visiškas vergas, t, y. jis sieks išsivaduoti, ideologinė Žodžio  vergija priimama ir suvokiama asmens kaip net visiška laisvė, jis savanoriškai stengiasi save apriboti, veržiasi visa esybe į „medijų“, „Ekrano“ ar „rinkos laisvės“ ribas. Žmogus kaip dvipradis Atskiras savanoriškai įeina į sąmoningą Tikėjimo santykį, peržengdamas savo vieninteliškumą ir išskirtinumą, kaip matanti bekalbė siela į nematančią, bet intensyviausiai kalbančią sąmonę. Tikriausiai, kartais verta į supančią bekalbę tikrovę pažvelgti trimečio vaiko ar tūkstantmetės senutės matančiomis sielos akimis be išankstinių nuostatų ir apsiribojimų, šią nuostabos, baimės ar beviltiškumo, beprasmiškumo akimirkos būsenas bandyti išreikšti žodžiais, nors anot rusų poeto F. Tiutčevo prieš šimtą septyniasdešimt metų užrašytos eilutės byloja visai ką kitą:

Kaip širdžiai išsakyt save, / Kaip kitam suprast tave? / Ar jis supras, kuo gyveni? / Yra melas ištarta mintis. / Prabilsi, sudrumsi versmes — / Jomis gaivinki sielą — ir tylėk. / Išmok gyventi savyje — / Yra pasaulis tavyje / Stebuklingų ir slaptų minčių; / Išsaugok jas nuo išorės garsų (eilėraščio „Silentium“ vertimas — mano).

Nepabandęs, nesužinosi, o ir kaip uždaryti savyje tą stebuklingai palaimingą bekalbę nuostabos būseną? Ji veržiasi iš manęs, nors ir bandau ją užslėpti, ji neduoda man ramybės, tikiuosi (vis tas nulemtas tikėjimas irgi gali būti kaip vienas iš pavergimo įrankių) galbūt Kitame atgims ši palaiminga slaptybė…

… užuteky / nuogas žaibas apvijo / nuogą baltą leliją / tik mirksnį / bando lietus bando vėjas  /gelbėti tą / kurią myli / /liepsnoju /žaibus aš gimdau / nebaisi man / padangė rūsčioji / žaibo kirtyje / aš nubudau // nuogas žaibas apvijo / nuogą baltą leliją //

… migla / lyg dieviškojo niekio skaidris / akiratį surijo krantą / ant kalnelio leidžias / kas buvo tikra žodžiu pavadinta / pranyko miglose pėdsako neliko / nusimetu ir aš rūbą pridėmėtą / ir nuo kalnelio jau skaidrus žengiu į nieką/ vientisą ir skaidrų…
 
... galbūt lemta patirti tai, kas ne eilutėse, o tarpuose tarp žodžių ir eilučių, jei kaip teigiama, kad žodžiai meluoja, galbūt tyla ir yra TIESA, kurios taip trokšta ir ieško visą savo trumputį buvimą žmogiškoji dvipradė būtybė?.. galbūt...
 
*substáncija [lot. substantia — būtis; esmė], filos. savaime esanti būties esmė, kintančių tikrovės reiškinių vienovės pagrindas.
Šaltinis: Tarptautinių žodžių žodynas, © Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985

2018 06 29