Ypatingas
Seniai seniai kai buvau dar vaikas,
buvau toks nedidelis,
kad nieko neprisimenu –
tik miglotai įvykius kelis:
kaip kieme žąsis ganau,
o šalia – mano ūgio vištos ir gaidys,
kuris dar ne kartą mane gąsdins
ir pas Mamą vaikys.
O kai jis pagaliau paskutinį kartą pragys,
esu jau nemažai pasiekęs vyras –
ant pirštų galų atsistojęs
vienas atsidarau duris,
ir tai kasdien vis dažniau kartojas,
turiu tvirtas tiesias kojas...
Nuo tada ir pradėjau suprasti esąs
ypatingas ir didelių galių turįs.