Saulėta vasara, įraudę vyšnios glaudžiasi prie lūpų,
ir trykšta kraujas toks neįprastas rūgščiai saldus.
Dangus rugiagėlėmis šypsosi prie kelio,
o tu, žmogau, ko neramus? Skubi vis, laikas kamuoliu vyniojas,
raštuotą nėrinį vis rezga vąšeliu, žuvėdros klykia lyg pašėlę
virš šėlstančių tamsių bangų. Užgožia tavo balsą jūra,
nuplauna smėly įmintas pėdas, pakrantė vis tuštėja,
vien tik bangos sūrios skaičiuoja smėlio smilteles.
Sunoko vyšnios, raudonuoja medžiai, tu jas skini, skini, skini,
širdis apsąla, vynmedį lyg būtum radęs, tarsi nuo vyno apsvaigsti.
Saulėta vasara, šviesiom naktim sunoko, jos neužtruks ilgai,
kažkas vis kamuolį vynioja, lyg svajingą valsą šoka ir tu jo ritmą pagavai...

2018-06-21