Žydėjimo pasaka
Vasaros žiedai keičia vieni kitus ir atrodo, jog žydėjimas yra nesibaigianti augalijos pasaka. Įsižiūriu į po langu augančio didžiojo pentiniaus mėlynuojantį žiedynų debesėlį. Ką tik jis buvo vos besiskleidžiančių žiedų burbuliukais pasipūtęs, o šiandien – sodrus kiekvieno žiedo violetas plačiai atvėrė juosvų kuokelių kuokštus. Akimirkos trapumas. Kaip svarbu jį pastebėti, nes šypsena, kuri pasklido veide dėl pamatyto išsilukštenusio grožio, sugrįš ir tada, kai už apšerkšnijusio lango snaus neįžvelgiamos gruodžio sutemos. Juk tai besikartojantis gamtos ritmas, kuriame palaimingai plevena buitimi neužgriozdintos mintys. Kai žydėjimas ir derėjimas baigiasi, yra ramus praeities apskaitos laikas. Laikas, kai žiūriu į savo kraują jaunuose vaikų pavidaluose ir pamažu atsikabinu nuo rūpesčių. Dabar aš čia jau viešnia.