Gali karstelt
Kartais noris žodžius suguldyti ilgesnėm eilutėm
Ir nurimus pačiai po žydėjimu liepų gulėti.
Kažkuriam atminties vingy krustels – lyg kūdikis būtum,
Kada merkdavos akys mirgėjime lapų iš lėto...
Susapnuoti tas vasarų pievas, prikaišiotas smilgų,
Iš baltų debesų laimės pabaigas kurti.
Ir nuvyti mintis, kad kažko taip graudu, neramu ir vis ilgu,
Kai atsikerpa kregždė širdies nesiklausus kamputį...
Taip sapnuoti ilgai, kol sugrįžtu namo išsibarsčiusios dienos,
Burtų myli-nemyli ramunės žiede, o gal – būti-nebūti...
Vėl užgimtum iš naujo supratus – gyvenimas vienas,
Sužinojusi, kad net medus gali karstelt truputį...
2018 m. birželio 15 d.