Sakoma: „Duok durniui kelią“.
Tai man  tik pakelė belieka –
Kemsynai, akmenys, balos?..
O gal ir visai nieko!

Siūruojančias smilgas kedensiu,
Ramunės žiede meilės ieškosiu.
Žiogeliams improvizuojant,
Su beržu suktinį šoksiu.

Ant dulkėto akmens prisėdusi,
Į kelią atgręšiu akis.
Na ir kas, kad pro šalį dardantis
Kartais purvu aptaškys...

Iš pakelės aš jam pamojuosiu,
Linkėdama palankaus vėjelio...
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Juk ne veltui patarlė byloja:
„Duok durniui kelią“.