Nejau jau nieko nebereik,
sustabarėjau tarsi senas medis,
nejau nebeturiu vilčių, svajonių,
lyg būt kas taręs – baigias tavo kelias.
Kodėl taip visko jau pilna?
Juk saulė dar nenusileido.
Atsuki veidą tu į ją, auksinės gijos naktį sklaido.
Jau neturiu vilties, užuolaidas užtraukiu
lyg kalinys, nuteistas mirčiai, lyg upė užtvenkta,
akis užmerkiu, nieko nematau, tarsi šikšnosparnis
žemyn galva pakibęs. kažkas vis stabdo,
užveria vartus ir spyną užrakina lyg nakčiai prieš miegus.
O Dieve, na įpilk viltingo vyno! Atsiųsk žinutę iš dangaus,
palaimingu lietum nuprauski ir numalšinki snaudulį žmogaus,
savąja meile mano dieną auski, pažadinki mane, kai klysiu,
kai sapno gijos man mintis raizgys, laiko šokį viltingai sušokti
ir raškyti dienas, snigs ar lis. Tu pažadink mane obelim vėl pražysti,
baltą žiedą lyg vėjas myluok ir ištieski rankas lyg vaivorykštės tiltą,
Juo keliausiu, prašau, neišduok...

2018-05-26