Nebeskaičiuoju, per kelintą gamtos zenito slenkstį kopiu be savo palydos. Piktžodžiauju, nes ji, ta palyda, yra, tačiau ji eina be priesaikos ženklo, o, kaip žinia, tam tikras tiesas reikia ne tik jausti juslėmis, bet ir sutvirtinti išreikšta garsiai valia. Mano kraujo užnugaris iš žalio kimino pamažu virsta rusva durpe, o gyvasties nebuvimas ten – pirmas menkas ženklas, kad tapau slenksčiu tarp ČIA ir TEN. Ribinė jausena labai nepatogi. Kažkokia palieta, nekonkreti, užpildyta miglomis ir dvejonėmis. Suaugusių vaikų gyvenimai jiems jau užduoda daug klausimų, į kuriuos rasti atsakymus privalo jie patys, be mano sufleravimo, nes pasaulio pokyčiai tokie spartūs, jog mano atsakymai nebetinka. Pripažįstu kaip labai teisingą gamtos nuosprendį, jog eiti į rytojų turi tik stiprūs. Kiekvienas rytmečio slenkstis vis aukštesnis. Kabarojuosi iš pareigos. Vardan prisiminimų karališkų dienų, kai turėjau į ką atsiremti. Ne į gumbuotą lazdą – į paslaugią mylimo ranką.