Birželio rytas, lietus smarkus
skambiai barbena palangę,
stebi pro uždarytus langus,
kartkartėm žaibai baimę kelia.
Atskubėjo trumpiausia naktis –
gal paparčio žiedas nepražys lietuje –
jaunystės svajonės, viltys –
gamta nekinta – pokyčiai žmoguje.
Medžiai auga, keroja šakos –
jų amžiaus nepralenkia niekas,
paunksmėj išlieka pramintas takas,
deja, jo likimą sunaikina laikas...
Stebėjau, kaip augo mano akyse –
pavasario daigo greičiu pralenkė mane,
visada su savo medžiais mintyse,
bet kažkodėl neaplanko sapne.

Ošia, dejuoja – dainuoja savo dainą,
nes vėjas ir lietus liečia jų stygas...

2011 m.