Paleisk mane iš nematomų vakaro gniaužtų,
Iš istorijos puslapių, nes pratęsimo nėra.
Netgi žodžiai paseno ir rodos per gausūs
Geltonam sąsiuviny, kur nuo ašarų dvelkia drėgme...
Sutirpinkim malda nebegrįžtantį rytmečio žaismą,
Kitame kambary, prie užuolaidų laiko sunkių.
Aš taip kantriai per audrą į kampą šešėlių išeičiau
Ir taip drąsiai kalbėčiau su ten pamatytu kitu.
Gal išmokčiau sapnuoti ir net įtikėčiau, kad lyja
Ne raudojančiom laumėm, o vaivos gaivaisiais purslais.
Tu paleiski iš glėbio, kurio dar vis ieškau laukimuos
Ir vis rymau prie kelio po šąlančiais žiemą skliautais.