Iš versmės nemarios, kur ramybe pulsuos,
meilės pliūpsniai apgaubs tavo širdį.
Pakelėj senas kryžius rymos,
Toks sukrypęs nuo tavo kančios,
Nebylus lyg sudužusios viltys.
Tu į šviesą veržies, į beribes erdves,
Lyg drugys tamsią naktį paklydęs.
O viltie, prakalbėk, netylėk,
Kaip toli tu bebūtum nuklydus.
Ratai darda pirmyn, jie negrįš atgalios,
Kelias tirpsta lyg sniegas pernykštis.
Vis artėja diena, kai taurė sklidina
Ir gėlos, ir kančios tavo lūpas sukepusias vilgys.

2016 metai.