Norėčiau būti vandens čiuožikas. Nors vieną dieną nebesižvalgyti į vertikalius matmenis būtyje. Norėčiau, kad atsipalaiduotų įsitempusios dėl išlikimo iššūkių minčių spyruoklės, kad užgriebio plotas būtų tik mano ego dydžio. Deja, tokios laisvės niekas nebeduos, nes pareigų druska įsiėdusi iki stuburo smegenų. Rūpestis, kokiame pasaulyje lieka gyventi vaikai, pabudina iš senatvinio tursomiegio. Maudžiančios nuo darbų rankos nebeturi pojūčio, kaip skrydžiui pakelti savo esybę. Gal apžvalgos galimybė suteiktų ramybę? Ė, ne. Informacijos poplūdis dar labiau dirgina, kelia nerimą ir vertikalė sminga it durklas vis giliau, giliau, skaudžiau, skaudžiau... Kai ryto šviesoje mintys nors kiek nusikrato baimės, pajuntu, kad be reikalo aš noriu būti vandens čiuožiku. Labai teisingas tas prismeigimas manęs prie vertikalių tiesų – lieku savo vietoje net tada, kai sklerotėjanti atmintis nukarpo visus ryšius.