Lauko smilgos man toliuose moja,
Tik įbristi giliau būt baugu,
Juk galėčiau nulenkti jas kojom
Prie pavytusių dirvos žolių.
 
O tai bartų vėjūkštis mane,
Jis, tarytum šaunus bangputys,
Guldo smilgų švelnias šluoteles
Į nerimstančias pievų vilnis.
 
Gal tik Joninių naktį rasotos,
Ar pagirdytos laukto lietaus,
Jos palinks, tarsi būtų paklotos
Pradalgėn ankstų rytą žmogaus.
 
Gi dabar pakraštėlyje stoviu,
Glostau gelstančią pievą žvilgsniu,
Tegul smilgos iš tolių man moja,
Tegul žaidžia su vėju kartu.