Gal norėtum, kad verkčiau? – Nereikia...
Kam tos ašaros? – Moku šypsotis.
Juk ne mes išdalinome laiką,
O jis toks netvarus ir besotis...

Kartais būna – sakyti galėčiau,
Kad pykstu, nusivyliau ar gaila.
Bet, kai lyja – išsiskleidžiu skėtį
Ir skrendu paskui vėją palaidą...

Dar tikiu, kad pernakt visi akmenys
Gali būti smėliu užpustyti.
Tik skaudu prie žinojimo pratintis –
Kažkas užanty nešasi plytą...

Tu norėtum matyt liūdną veidą? –
Gal verčiau ko nors kito prašyki.
Nemanyk – tai ne ašarą skaidrią
Saulė spinduliu nubraukė rytą...

2018 m. birželio 19 d.