Rytojus ateina – tiek lauktas, tiek ne. Kol vienas jų nebežada sekančio saulėtekio, miglas sklaidančių spindulių pluošto, jokių lūkesčių, vilčių. Nieko. Svaigsta galva, pajutus, kaip juda po kojomis žemė, kai tu nebejudi. Kai užsnūdęs tirštame šešėlyje, atsibundi it išdžiovinta mumija pačioje atokaitoje. Akimirka ne pati maloniausia, tačiau ir jos maldauji, kad ji sustotų. Na, nors stabtelėtų. Tačiau ji praeina, neišspaudusi jokio šypsnio, jokio paguodžiančio garso. Kur tas stebuklingas pasakų apsiaustas žvarbioje skersvėjuotoje senatvėje? Gyveno kartą... Ilgai ir laimingai... Ar tikrai?