Kiekvienam po žodį, duonos kepalėlį,
Kiekvienam po vagą, vieversį virš jos,
Kad gerumo grūdą žemėje pasėję
Pjautume ir vėlei tai, kas peną duos.
 
Ne tik kūnui – dvasiai kad būties užtektų
Iš delnų, iš saulės, prakaito sūraus,
Kad nuo lopšio tyliai iki karsto degtų
Židiny ugnelė, laiminta dangaus.

Kad per žemę eitum tik keliais prasmingais,
Nutiestais kūrėjo, protėvių darbščių,
Kur prieš amžius eita, kur nūnai dar žengia
Į tą pačią saulę dovių tų pačių.