Reiklumas patogiai ir įdomiai aplinkai išsirutuliojo iš to paties seno minios poreikio „duonos ir dainų“. Rafinuotu snobu, ko gero, šiais laikais galima pavadinti kokį užsispyrusį žemės knyslį, kuris nori paragauti gurmaniškos būties subtilybių ne per tarpininkus, sliūlančius smala žino kokio šviežumo produktus ir perdirbinius. Savo dangaus atsiriekimas yra pretenzija, už kurią tenka brangiai mokėti. Dabar jaučiu, kad mano džiūgavimas vienkiemyje yra pilnutinis visų juslių patenkinimas būtimi, kuri gimsta čia ir dabar, kurią gamtos sauja atneša kaip dovaną. Aš privalau atsilyginti pačia tikriausia valiuta – savimi. Įdomu tai, jog verta ir dėl to nei akimirkos nesigailiu. Ypač saulėtekio užburiančiomis akimirkomis. O juk buvau kažkada tarp miesto mūrų pelėda. Transformacija į vyturį užtruko. Bepigu, kai esu paslankaus būdo. Kai kada principai ir užsispyrimas tikrai ne į naudą. Ak, kokios žaismingos yra gyvenimo pamokos. Ir kokios prie pat nosies likusios išmintys. Pasirodo, kad gražiausias dainas ne išgirstu, o netyčia uždainuoju pati. Ne kokiam nors kritikui, o pačiai būčiai.