Kai ant popieriaus balto dailiai gulėsi raidės,
ką krūtinėj stukseno neramioji širdis?
Kokios mintys klajojančios sieloje braidė –
ar supras, palaikys, ar brangins – ar išliks?

Nevirpėjo ranka, glostė plunksna ir liejo
subrandintas lyg javą laisvės skonio viltis –
to mažyčio pasaulio glėby lopinėlio,
kur tik mums buvo lemta įleisti šaknis.

Kad pakeltume galvas, kad mūs balsą girdėtų,
tarp laisvųjų tautų nebūt vergu tyliu,
Meilė savo Tėvynei širdyje skaisčiai švietus,
skyrė dalią Tau tapt lietuvybės šaukliu.

Regis, paprastas lapas... Bet jame tiek sudėta
nepalūžusios dvasios, didžio ryžto jėgų,
kad išsaugotas amžiams jis ainiams kalbėtų –
juo pasauliui pareiškiu – Lietuva aš ESU.