Orų pasikeitimai nušlavė daugybę vabzdžių. Kai einu pėstute keletą kilometrų žvyruotais kaimo keliais, pastebiu, kad liko gal dešimta dalis kamanių, gal pusė drugių, iš akiračio dingo aibė minkštavabalių, ant buožainių nebesisupa stiklasparniai, prie namų pamato neropinėja blakės kareivėliai, kurių mundurai su raudonais ryškiais apvadais perspėja paukščius, kad ši padermė nuodinga. Neliko straubliukų, boružių, sutikau tik vieną žygį, nevikriai mėtantį kojas. Žinoma, kad kolorado vabalų kasmetinės invazijos netrokštu, tačiau dėl įprastinių smulkių kaimynų nunykimo kažkaip graudu. Laimė, kad bitelės dar visuose pašaliuose darbuojasi. Tai bitininkų darbo rezultatas. Karaliauja uodai, kurių joks maras neima. Uodienės taip alkanos, kad lenda į akis, leidžiasi į plaukus ant pakaušio ir nėra tokio paros laiko, kad jų būtų mažiau. Dideles žmogaus ambicijas valdyti gamtą gali paminti būtent šitie kraujasiurbiai – pakanka tik atnešti maliarijos užkratą – tada ir mes eisime paskui boružes ir drugius, net nepagalvodami, kad tai mokestis už puikybę.