Tavo dienos ražienų lauke pasiklydo,
Lapų krintančių šokio žaisme.
Tavo mintys į rudenio tylą paniro,
Jos kalbėjo kažką su tavim lietuje.
Lapais taką ruduo padabino,
Jie vis lydi tavąsias stotis,
Jie vis vejas padūkusį vėją,
Jis kasmet ties rugsėju sustoja,
kai ant slenksčio jau spalio šiaurys.
Ak tas vėjas, tas šėlstantis vėjas,
Lapų auksą dalina dykai. Tavo laiką
Vis stumia pavėjui, lapai šnabžda
Ant medžių. ant tako, jis negali užtrukt
Reikia eit...

2016-09-29