Įdėk į delnus man savo nerimo nugraužtą žvilgsnį, aš jį išmesiu, per žvaigždžių tiltą, į putojančią ir šaltą geluonies jūrą....Stok toksm vienmarškinis, ant kranto ir įleisk pėdas, kaip šaknis, į smėlio geltoną auksą. Nebijok, kad vėjas taršys plaukus  ir glamonės apnuogintą krūtinę.Tu stiprus. Sugniaužti pirštai pabąlą, tu stūgauji. Tik balso negirdėt, nes kraujas užgniaužia kraujagyslėse amą. 
   Basomis einu, kad galėčiau jausti skausmą. Geliantį, iš kurio ir gimsta auštantis rytojus. Manęs klausia - kaip aš gyvenu. Kaip keista, net  nedrąsu atsakyt. Kai man gėlė ne tik kojas, bet ir rankas, ir kraujavo iš krūtinės plėšiama širdis, aš bėgau per žydintį sodą  ir tuo krauju tepiau,  baltus baltus,  pirmuosius žiedus. Nebijojau, kad kažkas stebėsis, kad kažkas juoksis. Aš garsiai dejone, kaip teptuku, piešiau dangų ir pragaro vartus. Nebijojau. Abejonė atėjo kiek vėliau, kai sutemos paslėpė pašaipų grimasas, atėjusias iš gretimo sodo. 
     Sustojau, leidau ateiti ramybei. Ji tiek ilgai trypčiojo prie numinto ąžuolinio slenksčio, kurį daugelis jau buvo pamiršęs. Kaip aš gyvenu? 
Ateik. Stok vienmarškinis vėjyje. Tarsi nedrąsu pasakyt, kad gyvenu gerai. O gal tu duosi tą stiprybę, kuri sugebės atsakyt už mane. 
Ar tiki, kaip gera garsiai pasakyt - o dangau, aš tikrai gyvenu gerai. Kaip žmogus. Kaip moteris. Kaip žemės dulkė, įleidusi šaknis į juodą, bet derlingą juodžemį. 
Išmesk nerimą ir tu. 

r.r.