Margasis pavasario paukšti,
skriejai per žemę laisvai,
palietęs švelniai, pakilai į aukštį –
toliuos nusilpo sparnai.
Sekiau tavo margąjį rūbą,
išaustą iš sodų žiedų –
slenkantį debesį tarsi dūmą,
atnešantį lašų gaivių.
Tavieji sparnai kaip vėjas,
išblaškė ievų ir alyvų kvapus,
šypsosi saulė tave atlydėjus,
medžiai išskleidė lapus aksominius.
Tad palietei ir manąją sielą
su trumpa akimirka šviesos –
pavasario paukšti, ilgai neužsibūni,
paskleidęs stebuklus, ilgiesi tolumos... 

2006–2018 m.