Vytautės Žilinskaitės „Kelionė į Tandadriką“ – tai kur kas daugiau, nei eilinė knyga vaikams. Manyčiau, kad tai yra knyga, kurią verta perskaityti ir suaugę, nes tikrai joje ras daug ką pažįstamo, gal netgi išgyvento. Tai labai gilus ir sudėtingas kūrinys, kurio net negalima pavadinti vaikišku.

Pirmą kartą perskaičiau šią puikią knygą, būdamas dar pradinukas. Ji buvo įtraukta į mokyklinę lietuvių kalbos pamokų programą. Ištraukų buvo vadovėlyje, mokytojos rekomendavimu paėmiau „Kelionę į Tandadriką“ iš mokyklos bibliotekos. Tai buvo didžiulė 1984 metų leidimo knyga su paslaptingomis S. Eidrigevičiaus iliustracijomis. Knyga vaikystėje iš tiesų patiko – įdomus, ir toks, atrodytų, labai vaikiškos tematikos siužetas – vaikų sulaužyti ir išmesti žaislai erdvėlaiviu skrenda į Tandadriką – planetą, kur išsipildys visi jų norai, kur jie vėl bus sveiki ir laimingi. Pakeliui žaislai patiria labai daug nuotykių, knyga kupina veiksmo, įdomūs ir išraiškingi veikėjų charakteriai. Bet kuo labiau knyga artėjo prie pabaigos, tuo labiau ją nusivyliau. Ką, jie nepasiekė Tandadrikos? Ką, Kutas mirė? Kodėl...?

Antrą kartą perskaičiau knygą praėjus daugiau nei 20 metų, ir buvau tiesiog pritrenktas – kokia tai puiki, gili ir prasminga knyga. Taip, ji nėra lengvas skaitalas, taip, ji tragiška ir ne tokia linksma, kokios daug kas norėtų – bet ji gyvenimiška ir išmintinga. Kaip jau minėjau – „Kelionė į Tandadriką“ nėra ta knyga, kurią galima pavadinti tikrai vaikų knyga. Kažin, ar kiekvienas vaikas galėtų suprasti tas problemas, kurias gvildena kūrinys (man asmeniškai vaikystėje tai nepavyko).

Norint suprasti knygos nešamą žinią ir jos tragizmą, yra būtina tam tikra gyvenimiška patirtis – santykiai su žmonėmis, džiaugsmai ir nusivylimai, išdavysčių kartėlis bei visi kiti dalykai, kurie gyvenimo eigoje yra neišvengiami, bet tokios patirties labai dažnai neturi ne tik vaikai, bet ir jauni dvidešimtmečiai suaugusieji. Knygai būdingas labai nevaikiškas brandumas. Į akis krenta akivaizdus kūrinio nugludinimas, kiekviena detalė apgalvota iki menkiausių smulkmenų – kiekvienas veikėjų žodis ar poeilgis, kiekviena užuomina ar įvykis turi kažkokią prasmę, kuri paaiškėja jei ne iš karto, tai vėliau.

Rašytoja sugebėjo sukurti gilų, daugiaprasmį ir daugiaplanį kūrinį su labai gyvais, išraiškingais charakteriais. Visi žaislai, skrendantys į Tandadriką su viltimi, kad pagaliau išsipildys jų svajonės, atrodo labai gyvi, tikroviški, kaip nužengę iš mūsų kasdienybės. Sukurti tokius įtikinamus veikėjus – tai tikras profesionalumas. Beskaitydamas kartais net pamiršti, kad veikėjai yra žaislai, o ne žmonės. Nors iš tikrųjų „Kelionė į Tandadriką“ ir yra knyga būtent apie žmonių pasaulį, žmogiškas dorybes ir deja, kur kas dažniau – silpnybes.

Kadrilis yra pagrindinis veikėjas – knyga prasideda ir baigiasi juo. Kiškis su pusantro ūso ir viena ausimi, su perplėštu kailiuku ant krūtinės, pasižymi labai aktyviu ir karštakošišku charakteriu. Linksmumas ir energija tiesiog trykšta – matyt, ne veltui autorė parinko personažui tokį vardą. Jis draugiškas, geranoriškas, pasiaukojantis, netgi herojiškas – bent jau knygos pradžioje. Vėliau mes pamatome visai kitą Kadrilio pusę, kai jis neišlaiko išbandymo valdžia ir šlykščiausiai išduoda tuos, kurie dėl jo galėtų netgi atiduoti gyvybę (galiausiai, beje, taip ir atsitiko).

Kutas – tai žaislinis šunelis su prisiūtu staltiesės kutu vietoj uodegos (iš čia ir vardas) bei priklijuota pupa vietoj nosies. Labai infantilaus charakterio, naivus, patiklus, visada be jokių užuolankų ir paslėptų minčių sakantis, kas jam „toptelėjo“, labai linksmas ir pastoviai kikenantis. Tuo pačiu metu – absoliučiai nesavanaudiškas, daugiau besirūpinantis kitais, nei savimi, mielas ir geraširdis. Deja, būtent šiam veikėjui pakeliui į Tandadriką teko pats sunkiausias ir tragiškiausias išbandymas.

Pingvinas Tvinas su viena koja (vietoj kitos prisiūta vaikiška šlepetė), storas ir nerangus – tai labai akivaizdus „išmintingojo senio“ archetipas. Jis ramus, nekonfliktiškas, bet labai protingas ir įžvalgus, ką lemia, ko gero, didelę gyvenimiška patirtis. Nuolat rūko pypkę ir jos padedamas sugeba išspręsti bet kokius galvosūkius. Mėgsta snūduriuoti. Jo natūra atrodo labai senamadiška.

Varlė Legarija – tai absoliuti priešingybė naiviam vaikiškam geraširdžiam Kutui, ir panašiomis savybėmis iš pradžių pasižymėjusiam Kadriliui. Tai egoistiška ir išpuikusi natūra, visur ir visada ieškanti tik naudos sau ir dėl savęs netgi galinti statyti į pavojų kitus. Nors varlė protinga ir apsiskaičiusi, naudoja labai daug protingų tarptautinių žodžių, gudri, turi organizacinių gabumų ir puikiai „atidirbtus“ socialinius įgūdžius, bet šis personažas sukelia natūralų priešiškumą. Savo gabumus ir įgūdžius, kurių tikrai turi daug, Legarija naudoja regzti intrigoms, lipti per kitų galvas, apsimetinėti ir padlaižiauti, bet kokia kaina stengtis iškilti, vadovauti ir siekti naudos tik sau, mylimiausiai. Su savimi nuolat tampo krepšį, pilną „gyvybiškai būtinų“ daiktų, ir visais būdais siekianti krepšio turinį papildyti – godi, materialistiška natūra. Ką jau kalbėti apie tai, kad iš visų žaislų ji mažiausiai sužalota – visa jos bėda yra tik karpa. Nuolat kritikuoja kitus, bet apie save tyli arba tik giriasi savo nebūtais nuopelnais, todėl mes taip ir nesužinome, kokia jos praeitis, kai tuo tarpu kiti žaislai atvirauja, atvirai išsikalba apie savo ydas. Bet Legarijai apie savo ydas net nereikia kalbėti – kad ir kiek ji girtų save, jos vis tiek akivaizdžios.

Lėlė Einora – akla, be plaukų, apiplyšusi. Labai prieštaringas personažas – iš vienos pusės, lėlė yra draugiška, paslaugi, malonios natūros ir giliai priimanti aplinkinį pasaulį, girdinti netgi nuskintų gėlių verksmą. Ji moka paguosti, palaikyti bėdoje, nepasiduoda iškilus sunkumams ir pati imasi iniciatyvos spręsti iškilusias problemas. Šalia šių gerų savybių, deja, gražuolei Einorai nesvetimas tuštybės ir perdėto išdidumo jausmas. Ji nori vaidinti karalaitę nuo stiklo kalno, sukuria nelabai įtikinamai skambančią istoriją apie tai, kad ji nebuvo kartu su visais žaislais atvežta su šiukšliaveže, atgavusi regėjimą iš išdidumo toliau apsimeta negalinti atmerkti akių, nes primelavo apie jų spalvą. Planetoje – Tandadrikos palydove ji sandėliuose taip įninka į puošimąsi, kad net neišgirsta Kuto klausimo apie e s m ę. Netgi vardas Einora skamba beveik kaip „Ei, noriu!“ – ar tik ne autorės užuomina į lėlės norą būti princese, geresne nei kiti, gražiau pasipuošti? Toks lėlės įvairiapusiškumas, o ne vien „gerumas“ ar „blogumas“ kaip įprasta vaikiškose knygose, daro ją labai panašią į tikrą žmogų.

Ir pagaliau pilotas Menesas – paslaptingiausias personažas, apie kurį lieka labai daug neatsakytų klausimų. Jo dėmesys sutelktas į „Sidabrinio Kankorėžio“ pilotavimą. Jis kalba mažai ir tik apie reikalus, nors kaip paaiškėja, viską apie visus žino, bet tarsi stebi visus iš šalies. Sakosi esantis iš tos pačios šiukšlių mašinos, nors galima įtarti, kad jis toje vietoje atsirado iš kitur ir yra jau buvęs Tandadrikoje – įkaušusį šiukšliavežės vairuotoją išgąsdinęs paukščio pavidalo padaras, kurio išnarą Einora aptinka piloto kabinoje, keistas erdvėlaivio atsiradimas prie laužo, nors jis pats ten ateiti negalėjo, kažkada buvęs vienarankis pilotas turi dvi rankas, kaip pats teigia, antrą ranką atgavo Tandadrikos palydovo sandėliuose – šie ir kiti niuansai duoda mums užuominų, kad pilotas nėra išmestas žaislas. Žaislams Tandadrikos palydove nuėjus į sandėlius, Menesas nusiima akinius ir žiūri į horizontą liūdnomis akimis. Kodėl? Gal dėl jausmų Einorai, gal dėl Kuto nelaimės? O gal jis jau ne pirmą kartą skraidina žaislus į Tandadriką ir jau yra sočiai prisižiūrėjęs tokių intrigų, egoizmo, materializmo ir liūdi, kad negali nieko pakeisti?

Veikėjai iš tiesų yra labai tikri ir įtikinantys. Kas gi iš mūsų nesame matę realiame gyvenime tokių tipažų? Kam gi nepažįstami tokia karštakošiai, kaip Kadrilis, naivūs geraširdžiai kaip Kutas, ramūs išminčiai kaip Tvinas, godūs karjeristai kaip Legarija, geraširdės, bet rausvų svajonių apie princesiškumą pilnos Einoros, rimti ir šalti Menesai? Personažai atrodo kaip perkelti į knygą iš tikro gyvenimo. O jų santykiai ir intrigos – irgi gyvenimiškos.

Neabejotinai pagrindinė knygos linija – tai Kadrilio metamorfozė. Skaitytoją tiesiog šokiruoja, kaip geraširdis, draugiškas ir pasiaukojantis kiškis, vos paragavęs valdžios, po truputį pradeda virsti monstru. Kaip jau minėjau, Kuto ir Legarijos personažai įkūnija absoliučias priešingybes, kaip du skirtingi poliai, ir Kadrilio vidinių vertybių pokytis atsispindi jo bendravime ir draugų pasirinkime.

Pradžioje kiškelis draugauja su infantiliu, bet geraširdžiu Kutu ir šaiposi iš prisiplakėlės ir pataikūnės Legarijos – vėliau jau matome, kad tiesus ir atviras Kutas Kadriliui jau tik „Kikčius topčius padegėjas“, o tikroji bičiulė – Legarija, kuri savanaudiškais tikslais liapsina kiškio valdžią, jėgą ir kitas būtas bei nebūtas savybes – juk jai reikia būti jei ne vade, tai bent vado referente, patampyti už vadelių patį vadą ir per jį daryti įtaką kitiems žaislams, o visa kita nesvarbu. Jos draugystė apsimestinė ir neilgalaikė – po paskutinio apsiprekinimo prieš Tandadriką, Kadrilis jau jai nelabai rūpi, kai tuo tarpu Kutas, nors ir paniekintas, pažemintas ir išjuoktas, tebelaiko kiškį savo draugu ir kenčia dėl jo.

Kadrilio ir Kuto personažai įkūnija amžiną temą – kaip valdžia, pinigai ir įtaka gali pakeisti kai kuriuos žmones, ir kaip galima nesavanaudiškai daryti viską dėl kitų, atiduoti jiems viską, nors pats nieko neturi. Nusiplėšti netgi pupą, priklijuotą vietoje nosies, kad tik sudegusioje planetoje pražystų gėlė ir atskristų bitė, kad tik planeta būtų gyva.

Ar kuris nors kitas personažas būtų taip skausmingai išgyvenęs ir graužęs save dėl sudegintos planetos (nors dėl jos sudeginimo iš tiesų nebuvo kaltas – tai įvyko per nežinojimą ir per pačios planetos gyventojų kvailas, nežabotas ginklavimosi varžybas)? Ar kuris nors personažas taip giliai išgyvena dėl Kadrilio pasikeitimo (išskyrus nebent Einorą)? Ar Kutas būtų tapęs tokiu šlykštyne, kokiu tapo Kadrilis? Ar koks nors kitas žaislas Tandadrikos palydovo sandėliuose ieško ne materialių vertybių, bet e s m ė s? Galiausiai – ar kitas žaislas susidegintų kaip feniksas tam, kad iš jo pelenų kitas atgimtų geresnis? Kažin.

O Kadrilio valdžios troškimas įgauna kuo toliau, tuo labiau atstumiančias formas – demonstratyvus savo galios ir išorinio blizgesio rodymas, vabalų žudymas ne tiek iš reikalo, kiek iš malonumo, noras ginklu priversti savo buvusį draugą „normaliai apsirengti“, o visko viršūnė (nors greičiau dugnas) – šuniuko apkaltinimas planetos su visais gyventojais sudeginimu, kas galutinai sugniuždo Kutą.

Mes galime tik spėlioti, ką kiškis būtų pridirbęs Tandadrikoje – juk jis jau kuria planus, kad žaislai turės jam paklusti netgi ten, kitaip kam jam reikalinga ta Tandadrika? Visi privalės skaitytis su jo antpečiais, o jeigu reikės – netgi ginklu. Kadrilis pasidaro pavojingas aplinkiniams, nori valdžios vien dėl valdžios ir gali dėl to panaudoti ginklą. Tuo pačiu metu, viena ant kitos uždėtos dvi blizgančios uniforminės kepurės komiškai parodo, kad čia jau tikrai peržengtos bet kokios ne tik padorumo, bet ir proto ribos – kaip tame posakyje „Aš jau net neklausiu, kur sąžinė. Aš jau klausiu – kur logika?“

Kutas tuo tarpu įkūnija idealizmą. Iš čia logiškai seka ir tragiška Kuto kelionės pabaiga – deja, idealizmas pasaulyje daugumai nėra pageidautinas. Materialių daiktų, valdžios ir intrigų pasaulyje nesavanaudiškas geraširdiškumas būna išnaudojamas, išjuokiamas ir galiausiai suėdamas. Taip, tai žiauru, tai labai neteisinga, taip neturi būti – bet deja, tai yra tikrai gyvenimiška. Kutui nebėra ką veikti tarp išdavysčių, melo, egoizmo ir daiktų kulto. Viskas, ką jis nori padaryti – paaukoti save kitiems, kad kitas (o gal kiti?) taptų geresni.

Tikriausiai tai adresuota Kadriliui, nors panašu, kad tikrai ne tik jam, bet ir visiems žaislams kartu – netgi geraširdei Einorai, kuri nors ir suprato šuniuką bei padėjo jam sunkiomis minutėmis, lemiamu momentu buvo labiau užsiėmusi suknelių matavimu ir nelabai galėjo ir norėjo girdėti ką nors apie e s m ę. Kaip bebūtų ironiška, bet Kutas, būdamas doriausiu iš visų žaislų, save laiko pačiu nedoriausiu dėl sudegintos planetos, nors pats su krauju nusiplėšė nosį – pupą ir atidavė pajacui, su viltimi kad planeta vėl atgims. Meneso klausimas sudegusioje planetoje „Atsižaidėt?“ yra tas lūžio taškas, kai žaismingas ir vaikiškas Kutas tapo kankiniu Kutu.

Internete mačiau nemažai knygos „Kelionė į Tandadriką“ sugretinimų su lenkų rašytojo J. Korčako knyga „Karalius Motiejukas Pirmasis“, ir tikrai manau, kad toks Kuto ir Motiejuko sugretinimas yra teisingas. Nuo savęs dar galiu pridėti, kad kirgizų rašytojo Č. Aitmatovo knygos „Ešafotas“ veikėjas Avdijus Kalistratovas taip pat turi daug panašumų su Kutu ir Motiejuku. Visi šie trys veikėjai pasižymi tuo pačiu idealizmu, pasiaukojimu, aplinkinių priešiškumu ir tragiška baigtimi. Č. Aitmatovas savo knygoje netgi nevengia Kalistratovo (popo sūnaus) palyginimų su Jėzumi Kristumi ir jo auka dėl žmonijos nuodėmių, kas aiškiai parodo – žmonių natūra nesikeičia, nesvarbu, ar tai Romos Imperijos laikų Palestina, ar Kazachstano stepės TSRS, ar 1923 metų Lenkija (J. Korčakas), ar 1983 m. Lietuva Tarybų Sąjungoje (V. Žilinskaitė), ar 2018 metai su išmaniomis technologijomis ir dar platesnėmis galimybėmis tiek gėriui, tiek blogiui reikštis.

Žaislų aplankytos planetos taip pat priverčia susimąstyti apie žmoniją, mūsų globalias ydas ir prie ko tai gali nuvesti. Ypač tai akivaizdu sudegusioje planetoje, kurios gyventojai taip norėjo apsaugoti baltą paukštelį su šakele snape (taiką?), kad pradėjo beprotiškai ginkluotis, atsiskirti vieni nuo kitų siūlų raizginiais. Užteko tik vienos kibirkšties, ir raizginiai suliepsnojo, sprogo ginklų sandėliai – planeta sudegė, beveik visi gyventojai žuvo. Ar tai neprimena karų ir ginklavimosi varžybų pas mus žemėje? Ir tai buvo aktualu ne tik 1983 metais, kai V. Žilinskaitė baigė rašyti „Kelionę į Tandadriką“. Tada vyko šaltasis karas, ginklavimosi varžybos tarp JAV ir TSRS. Šaltasis karas baigėsi, bet ar pasaulis tapo saugesne vieta gyventi? Nuolat girdime apie terorizmą ir karus įvairuose žemės kampeliuose, masinio naikinimo ginklus turi vis daugiau šalių. O juk per karus abi kovojančios pusės kalba apie tai, kokie jie taikūs, tarsi tik jie gali apsaugoti paukštelį su šakele snape...

Planetoje, kur vabalai stato didžiulį pastatą iš blizgučių, o po to juos tempia atgal, kaip ant delno parodomas žmogiškas godumas, korupcija, noras viską susigriebti sau. O juk iš tikrųjų tokie žmonės, vogdami iš visų, kartu apvagia ir save. Tandadrikos palydovė su sandėliais, kur visko yra, net sukasi galva – kuo ne dabartinės vartojimo kultūros atspindys? (Prekybos centrai savaime nėra blogis, bet daiktų sudievinimas ir vergavimas jiems, pamirštant e s m ę – taip).

Didžiulę pamoką žaislai gauna gėlių planetoje, kai gėlės juos pamerkia į vazą. Nedaryk jokiam gyvam padarui, netgi augalui, nieko, ko nenorėtum patirti pats. Ar ne akivaizdi užuomina į žmonių nuniokotą gamtą ir mūsų elgesį su viskuo, kas gyva, taip, tarsi tai priklausytų mums? Pienės vaikų darželio kieme irgi nori žydėti, stiebtis į saulę, jos verkia, kai vaikai jas skina ir trypia, sunkiai miršta pamerktos vazoje, kol darželio vaikai valgo sriubą, rėkauja ir juokiasi – būtent tai Einora papasakoja Kutui. Juk ne kažkas kitas, o būtent požemiuose įkalinti planetos gyventojai gėles padarė žiauriomis. Kadriliui užteko tik paglostyti gėlę, ir ji puolė jį gelbėti, kilo į viršų vydamasi tolstantį kosminį laivą, kol galiausiai pati nutrūko. Gėris gimdo gėrį, o blogis – blogį.

O kas gi yra e s m ė? Tai yra sugebėjimas nusigręžti nuo savęs, savo poreikių, ir dažniau matyti kitus. Tam nėra būtina katapultuotis ir susideginti kaip Kutui, ar nutrūkti keliant kitą į viršų kaip gėlė – tam užtenka nors kažkiek paaukoti savo ego ir nors truputį gero padaryti kitiems. Kaip pasakė Einora – „kai prisimenu tą gėlę, noriu būti geresnė“. Ar jūs panorėsite būti geresni, perskaitę šią vaikiškai – nevaikišką knygą „Kelionė į Tanadriką“? Į šį klausimą kiekvienas gali atsakyti tik pats sau.

Apibendrindamas galiu pasakyti, kad „Kelionė į Tandadriką“ garantuotai laikyčiau viena geriausių knygų, parašytų per visą lietuviškos literatūros istoriją. Dėl savo iškeliamų problemų aktualumo ir gilumo kūrinys tikrai yra vertas būti skaitomas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Tikrai labai norėčiau „Kelionę į Tandadriką“ matyti išverstą bent jau į didžiąsias pasaulio kalbas – nes kūrinys, kuriame nagrinėjami nei nuo laikmečio, nei nuo tautybės, rasės, religijos ar kartos nepriklausantys, visada ir visur vienodi žmogiškųjų ydų ir idealistinio gėrio klausimai, kur iškeliami tokie kasdieniški, bet kartu ir globalūs dalykai – toks kūrinys turėtų būti ir skaitomas globaliai. Ir tikiu, kad kada nors taip ir bus, ir tai būtų pats aukščiausias įvertinimas šiai, nepabijokim to žodžio – genialiai knygai. Knygai apie e s m ę.