Nenusisuk...
Nenusisuk,
Aš pas tave einu –
Nenoriu skriausti, noriu nuraminti
Tuo laukimu vien laikinų dienų,
Kai, kylant saulei, pranašaujam mirtį.
Nesistebėk –
Žiauri tokia tiesa –
Nėra dievų, kad laiką sustabdytų.
Galbūt vėl bus giedra diena visa,
Bet vakaras ateis.
Ateis ir rytas...
Tiktai nakties nejausi, nes miegi,
O gal žvaigždes skaičiuoji – kartais krenta?..
Tamsos nereikia –
Ji klaidi, nyki
Ir prieblanda brėkšmos nebesuranda.
Ir tu juk pasimetus.
Aš randu
Minutę ateičiai it liepsną žvakės,
Kuri nedegs daugybę valandų –
Vos vieną skrydį vasaros plaštakės...
Tikėk, tvirtai tikėki –
Patalai
Dangaus juodi, bet jie yra ne mūsų.
Ant žemės tu gyventi privalai
Ir žvelgt į priekį.
Padalink per pusę
Gyvenimą ties vartais pravertais...
Užtrenk –
Tegul už nugaros palieka
Nukritusių blankių žvaigždžių aidai
Ir visa tai, kas blaško ramų miegą.
...........................................................................
Todėl nenusisuk...
Aš ateinu –
Nenoriu skriausti, noriu tik paguosti
Neišsipildžiusiu, bet būsimu sapnu
Ir drugio bučiniu į saulės skruostą.
2018 m. gegužės 5 d.