Ar įstengsiu pakelti šitą akląją tylą?
Ji sunki ir skaudi it gimimas žmogaus.
Juk prieš lietų griaustinis trenkia, prabyla,
Kai bambagyslę nukerpa žaibas dangaus.
 
Liūdesys tyloje užspringsta ir skęsta.
Jau gelmė vandenų, o plaukti nemoku.
Negaliu rast jėgų gelmės šaltį iškęsti –
Apraizgyta žolių tik su liūdesiu šoku...
 
Sudraskykit, griaustiniai, apkurtusį dangų!
Nukarpykit žaibais mėlynąsias žoles!
Ir nuveskit prie nebylio mylimo lango -
Ten gegutė kukuoja ir metus jo sules!
 
Bet aplink – tylos bangos ir svirpia žiogai.
Kala, spengia, pradrasko ausų būgnelius.
Juk seniai iš paskos bėgti jau pavargai –
Stabtelk, sau susirink išbarstytus žodžius
.................................................................
Liūdesys tyloje užspringsta ir miršta...
Lieka rankos šešėlis, jos virpantys pirštai.
 
2019-06-10