Skaudūs saulės spinduliai
 it potėpiais baigia įsiviešpatauti  snaudulio apimtoje erdvėje.
Laikrodis garsiai tvinksi, kala ritmą lašelinės greičiu.
Rytas išaušo gražus: be debesų, be stresų, be triukšmo…

Kažkur tolumoje skardena vyturys, tujose čirksi susibūrę žvirbliai.

Laikas sustojo, apmirė.
Senas, negailestingai apgenėtas kaštonas savo forma primena rankos plaštaką
 su giliai įrėžtomis gyvenimo linijomis – randais.
Žalsvos samanos šiaurinėje kamieno pusėje ir ryškūs šešėlių kontrastai
primena iššokusias kraujagysles ant rankų, kuriomis teka gyvybės syvai.

Sunkiai sugrįžtame iš ten, iš kur atėjome,
klajodami sudėtingų sau susikurtuose labirintų viražuose, posūkiuose, akligatviuose,
ant kurios kabo šventas paveikslas, foto nuotrauka, įamžinusi  laikinumą, nestabilumą.
Be didelio vargo ir išmanymo bandome sieną nuglaistyti, išlyginti,
 netgi savaip improvizuoti,
sutirštinti spalvas, iškreipdami pirminę prasmę,

kad atrakintume tas duris,

kurios kažkada tarnavo,
o galbūt tebetarnauja mums,

mūsų vaikams ir anūkams
.
Supleišėję ir išblukę medinių Rūpintojėlių,
Izidorių ir kitų šventųjų veidai.

 Ar visa tai – naivu ir nereikšminga?
 
 Akmuo arimuose guli nepajudintas jau dešimtmečius,
nes nebėra kam pajudinti –
pamestas ryšio raktas,
 liko
tik
prisiminimai.