Kai ant juslių užsideda dulkių ir voratinklių sluoksnis, galima pamanyti, jog gyvas mirei. Keistas jausmas, kai esi tarp žmonių, kur nėra tavo žmogaus. Visi turi savo gyvenimus, juos krebža, skuba, kuičiasi ir atrodo, kad į kurį besikreipsi, sutrukdysi, suerzinsi, kaip po kojomis ne laiku pasipainiojęs nereikalingas daiktas. Visi buities ritualai atrodo nereiškmingi, informacija lyg iš kitos planetos, problemos kaip sapno nuoplaišos. Nejaugi jau atsitvėrimo fazė, kuri būna finišo tiesiojoje? Jaučiu, kaip nematomas kokonas atskiria nuo suaugusių vaikų, nuo gilioje senatvėje krebždančios mamos. Mes jau ne greta. Būties platybės skirsto visus į atskiras lentynas ir mes tolstam, tolstam, kol galų gale užgyja paskutinis ilgesio maudulys. Po devyniais užraktais palikti prisiminimai tegul lieka kandims. Dievaži, tarp noro būti ir nebūti yra pernelyg ilgas koridorius. Ir jokių orientyrų. Tuk tuk...Gal beldžiasi kažkas? Ne, tai savas pulsas begalinėje tylėjimo erdvėje nepasiekia niekieno sienos. Vis silpniau, silpniau, kol nutyla.