Vakar vakaro peizażas.
Nulijo, atrodė, smarkiai suślapino kupras. O kai pażiūrėjom į żemę, tai pasirodo, kad tik  menkai pakrapyta. Dangus nuvilnijo grėsmingu mėliu, akimis lydėjome nueinantį lietų, kuris nespėjo soćiai pagirdyti żemės maitintojos. Iśties, żemė – tokia rūpestinga motulė, vis savo glėbyje stengiasi iśauginti mums maisto ir vaisto. Einame, retsykiais burnojame, bet vis lenkiamės ir lenkiamės prie żemės kojų, ravime ežias  nuo piktżolių, glostome grumstelius ir besistiebianćią augaliją. Dar truputį lietaus, dar reikia żemelei drėgmės. Akys żiūri į dangų, nepasiekiamą ir neaprėpiamą. Mażi skruzdėliukai mes, oi mażučiai...
   Vakar aplankiau ir savo gimtinę, vartelius tėtis atkėlė, mamytę lovelėj apkabinau.
– Nuskink, dukrele, braśkeles, kelios uogelės jau raudonuoja. 
Iśbėgu kibirą pasiėmusi, klast – klast vartau braśkių lapelius. Uch, nugarą skaudena, bet vėl pasilenkiu. Ir mintis galvoj sukrebždena – „oi mamytei sunku suskint būtų buvę, juk ir ravėjo lazdele pasiremdama, paskui atsisėdusi...“
 Bijau senatvės, śmėsteli vėl mintis, ganau akimis gimtų namų kertę, laukuose svyruojanćias smilgas. Suloja prieš metus tėvelių priglaustas śuniukas, mūkteli kaimyno karvutė. Dar, dar, juk tik kelios eżelės. O dangau, va ir kibirėlis pilnas! Lekiu trobon, nusispyrusi batus, basakojė,  įlekiu kambarin.
– Mamyt, żiūrėk, pilnas kibiras raudonskruosćių uogelių, mamyt, matai, iś tavo rankų triūso.
– Veżk, vaikeliuk, veźk uogeles namo, anūkėliams auginau... man dar iśsirps, dar tėvas paskins...
.
Dieve, saugok visas motutes, apkabinsiu ir nenorėsiu paleist savosios! O dangau, pagirdyk ir žemelę lietućiu, duok derlių, nes ir ji turi tiek daug iśmaitinti darbśćių rankelių!

r.r.