Kai prakalba bijūnai, jausmai prie sielos prisiglaudžia,
Kai minutėlei išgini visas mintis, nepilkit niekas niekam
Juodo rašalo ant balto žiedo, neskaudinkit pražydusios vilties.
Tegul vorai tinklus sau rezga, tegul švelnus vėjelis šnara lapų žalumoj,
Tegul drugiai sparnais vis plazda, tegul. Rytoj išauš diena vėl, kaip ir visos,
Bet ji kita, ne ta, kur buvo vakar kvepianti melisom, tikrai ne ta.
Šiandien vėl tuščias laiko švaistymas, vėl žodžiai vėjais paleisti.
Vėl upės teka, neša mūsų tuštumą, vėl įžengė į būtį mėnulio pilnatis.
Vėl beržo lapas upės vandeny lyg laivas plaukia, kur neša jį srovė.
Į tolimą užutekį, kur dienos baigiasi, kur vakaras suvirpa lyg griežlės giesmė.
Kur dienos lyg smiltelės amžinybėje ištirpsta, o Dieve, kur gyvenimo prasmė?
Nepilkit niekas niekam juodo rašalo į sielą, po to labai skaudės.

2017 metų vasara.