Yra žodžių, už kurių, mano supratimu ir besąlygišku įsitikinimu, ištartų  ar užrašytų, esama bekalbės, jusliškai niekaip nepasiekiamos būtybės, susijusios su šiuo ženklu, bet ne savo esme, nes šios sąvokos požiūriu negali būti jokio, net menkiausio atitikmens tarp bekalbės būtybės ir bedaikčio, ne jusliško, jusliškas jis tiek, kiek girdimas ir perskaitomas, žodžio. „Lemtis“ sąlygoja mano trumpalaikį čia ir dabar, štai šioje Žemėje buvimą, vaizduotės, intelekto, nuojautos nežmogiškų galių tam tikra telktis į Ženklą. Įdomu, kad mano buvimą apsprendžia ir lemia moterys: induizme „Kali“ — „laiko valdovė“; senųjų graikų „Artemidė“ — amžinai skaisti, baudžianti ne tik žmogų, bet ir dievus mirtimi už vienintelį žvilgsnį į ją; romėnų „Diana“; lietuviškoji „Laima“ — lemianti gimstančio kūdikio likimą ir jį sekanti, ir prižiūrinti, Marija — Dievo Motina, pagaliau žemiškoji ir pati artimiausia man mano Mama, vienintelė, individuali, jusliška ir kūniška, užslėpta Visuotinybės ženkle — „mama“. Galbūt ir pats Žodis, taipogi ir kalba, kurios įkaitu esu, dovanota tos pačios Nežmogiškosios galios, Ženklo dėka aš galiu sužmoginti ir sutelkti šias galias, juo uždengiant ir prisijaukinant Absoliutą, šiaip be išlygų svetimybę žmogui. Kaip buvo Nežmogiškosios galios, jos taip ir išlieka, bet gausėja Žodžių, kurie jas įvardina: „Visata“, „Vienis“, „Dievas“, „Lemtis“ „Brahmanas“, „Krišna“ — aštuntasis Višnaus įsikūnijimas, „Buda“, „Praamžius“, pagaliau „Fizikinis  Vakuumas“ ar „Higgso bozonas“... „Visatos vyksmas“. „Kaip aš galiu tikėti tuo, ko nematau“, — sako Piraha genties žmogus katalikų pastoriui. Mane suglumina šio žmogaus žodžiai ir iššaukia abejonę, ir aš klausiu savęs: kaip aš galiu matyti tai, kas anapus manęs, juo labiau džiaugtis bendravimu su juo ar net garbinti malda? Bendravimas su tuo, kas anapus manęs, galimas mąstant ir tikint Juo be išlygų vien minčių, vadinasi, kalbos, ženklų pagalba. Čia tai jau mano gebėjimai ir galia, peržengti Artumoje supantį akimis matomą bekalbį Nežmogiškumą ir iškeliauti Į Tolumą.  Galbūt vienintelė poetinė kalba sugeba Artuma išpuošti Tolumą, ir Ji tampa artima ir pažįstama, be išlygų žmogiška, poetas bekalbę sielos nuostabos būseną sugeba perteikti visiems suprantamais ir prasmingais žodžiais. Juk tokia nuostabos akimirka iškrenta iš laiko valdžios, skaitantysis šias eilutes „prikelia“ jau savo sieloje bekalbe nuostabos akimirka: „Gervės Grįžulo ratuos girgždės. / Kibiruos tu nešei po mėnulį / Ir po kojomis laistei žvaigždes. / Ir įšalo mėnulis versmėj... / (Paulius Širvys). Galbūt tai ir yra vienintelis žmogiškasis artumas, galimybė išsakyti, perteikti sielos nuostabos, nevilties ar džiaugsmo individualias bekalbes būsenas, atsivėrusią Tolumą, išdabinant ją betarpiška Artuma...