Tarp žolių – akmuo
Nuskeltu šonu...
Atvira žaizda
Rasom rasoja.
Užsisvajojęs keleivis
Pro šalį ėjo,
Jis svetimo skausmo
Nepastebėjo
Ir į aštrias briaunas
Persirėžė koją.
Prisėdęs ant akmens,
Ašarom žaizdą nuplovė,
Nosinaite apsirišo
Ir nušlubavo...
O akmuo paliko
Su kančia savo.

Daug laiko praeis –
Lietūs skalaus,
Saulė džiovins,
Vėjai vanos,
Kol žaizda užsitrauks...
 
Apsamanos...