Rasa žibėjo, kaip rasa žibėjo! 
Kai tėvas dalgį ant pečių uždėjęs 
Ankstyvą rūką nušienaut išėjo. 

Jo moteris, vaikai sapnus sapnavo, 
O tėvo dalgis skalsą pranašavo – 
Bus pašaro karvutei, šeimai – pieno. 

Ir krito ryto rūkas, žiedai ne vienas! 
Pakilus saulei tėvas rinko puokštę 
Laukų gėlynų mamai... Ir vaikystėj uostėm 

Kaip kvepia meile pievos, tėvo rankos. 
Žydėjo mamai akys – be galo brangūs 
Du žmonės mums, mažiems, šypsojos. 

Rasa žibėjo, kaip rasa žibėjo! 
Kai tėvas dalgį ant pečių uždėjęs, 
Žvaigždes šienavo – jos krito, krito, krito 

Žolėm, gėlėm, saulėtekiais kas rytą...