pro trupančius šešėlius tamsios žuvys
prasprūsta gremždamos pelekais lipnią tylą
mes viens į kitą neriame uždusti
atmintimis naktų kurios negyja
lyg vėl iš naujo dygtų sniego lietūs
lig gyvuonies nukramtę laiko druską
nėra atsakymų nenorintiems tikėti
nėra kelių negalintiems paklusti
ir atsimerkti – dega lūpų sniegas
suvirpa pamirštos sapne užverti durys
mes vėlei susitiksim
mano mielas
nes... pabaiga ši... pabaigos neturi...