Užgeso žiedlapių pūga,
Ir mano ilgesį išsklaidė vėjai,
Jau nebebus kaip visada,
Kai mėnuo man sapnus žadėjo.
 
Net pieva jau dabar kita,
Ne ta, kur pažadais žydėjo,
Ir kas galėtų sugrąžint man ją,
Tą sielos stygom grojančią būrėją.
 
Ji – tai paletė skambančių spalvų,
Zylutės muzika, varnėno juokas,
Ji tai lietaus ištartas dangiškas myliu,
Kai paukščiai ir plaštakės tuokias.
 
Į tą pavasarį sugrįžti negaliu,
Tik liūdesį man laikas suokia.