Na ir kas, kad pavirsiu žemės smiltim maža,
Kad klajosiu pavėjui paukščio plunksna lengva,
Kad primins kažkas koja ir nuslinksiu gilyn,
Ir neliks jokio ženklo nei atgal nei pirmyn.
 
Tačiau buvo man skirta žemės saujoj vieta,
Ir gyvenimo laikas ir gimimo data,
Vien už tai ką regėjau, aš dėkinga buvau
Paslapties kibirkštėlei ir  stebuklui žmogaus.
 
Ak, kokia tobulybė išbaigtumo prasme,
Mirga spalvos gyvybės visame gražume,
Kai atsiveria akys ir atkimsta  klausa,
Mes grožiu vien  pertekę, jis Dievybės dvasia.
 
Na ir kas, kad tas grožis tik trumpa atkarpa,
Buvo tie, kas juo grožis širdimi atverta,
Atminty pasilieka tie nuostabūs vaizdai,
Ir iš naujo užgimsta  vėl  nauji kūriniai.