kabantys tiltai

Mano kabantys tiltai supas vėjo lopšy,
pakelėj linksta smilgos, ar matai, ar jauti.
Su pavasariais grįžta paukščių giesmės, 
žiedai ir į tavąją širdį pasibeldžia jausmai.
Vėlei meilė sugrįžta, vėl prabunda,
vėl kviečia eiti tiltais žaliais.
Žiedų ūkas apgaubia tavo širdį kerais.
Žydi, žydi, vėl žydi, ir širdis vėl jauna,
nors ji niekad nesensta, bet dabar, kai žiedai,
glaudžias vėjas prie skruosto su jazminų kvapais.
dar stipriau ima suptis mano tiltai lopšy,
įsiūbuoja ir plaukia, lyg laivai vandeny.

2018-05-17
Audronaša