Vėl rytas, vėl diena, vėl vakaras
ir žemė apsuka vėl ratą.
vėl sodai žydi, baltas žiedų patalas,
lyg sniegas žiemos vidury,
lyg baltas barkatas.
Vėl monotonija, vėl viskas pagal grafiką.
Naktis, vėl žvaigždės, mėnesiena šviečia taką.
Ir tu įkritusi į bėgančių dienų verpetą.
Jis sukas, sukas, į rutiną įvynioja,
įgauna pagreitį, jau nesustoja.
Šaligatvius lietus vėl plauna, upeliais bėga drumzlinas vanduo.
Vėl viskas nuolatos kartojas, kol tu esi, kol saulė tau danguj kvatojas,
ir kai nebus manęs, tavęs, gal ko nors kito... Gal lėksi tu su vėjo gūsiais,
gal ginsi debesis per dangų, gal vėjas neš tave ant švelnių rankų,
gal paukštis nuskraidins į kitą krantą. Vėl rytas, saulės spindulys paliečia tavo langą...

2018-05-01