Ech...
Saulės šviesa niekada nebebūna balta.
Kartais dangus tiesiog sunkus nuo lietaus prisisunkusių debesų; saulė bando prasimušti pro juos ir paglostyti žemę, bet praėjusi šviesa lieka susenusi ir pilka.
Naktimis dirbu, dienomis miegu.
Prieš einant miegoti giedrais, šaltais rytais saulė kopdama iš po žemių miško link išsitraukia durklą ir kabinasi į dangaus odą lyg alpinistė; oda plyšta, ant dangaus pasipila kraujas.
Tais rytais aš pažadinu tave, pasigrožiu susivėlusia galva ir apsimiegojusiomis akimis, šypsena, kai tavo mažą nosytę pakutena kavos aromatas.
Tada išeinu ir miegas užkloja mano sielą, leidžia atsikvėpti mirčiai į nugarą; kaip ledas ant Vilnelės atsileidžia per naktį uždirbtas nuovargis, pasineriu į pūkinius, kaip debesys tais rytais, sapnus.
Vakarėjant tu grįžti iš teatro ir tavo švelnios rankos grąžina mane į žemę, saulės šviesa tada būna auksinė ir spindi tavo tauriame veide, skęsta akių duobutėse ir kaklo vingiuose.
Mano naktis prasideda cigarete balkone tiesiai į vakarus, kur saulė jau būna palindusi po sunkiais pastatais lengvame senamiesčio peizaže. Kai ugnyje pradeda smilkti tabakas ir rūkti dūmai, saulė lygiai taip pat padega horizontą.
Mano pirštui tik užgijus aš būtinai vėl įsipjaunu į stiklinę peleninę nuskeltu kampu, kurios nesugebu pasikeisti. Sunkiantis kraujui saulė vėl paduria dangų, šį kartą į nugarą. Per baltus marškinius lėtai sunkiasi kraujas.
Tada ant miesto, kaip nosinė, nusileidžia tamsa. Apačioj žiba oranžinės lempos, viršuje – baltos žvaigždės.
Kartais dangus tiesiog sunkus nuo lietaus prisisunkusių debesų; saulė bando prasimušti pro juos ir paglostyti žemę; praėjusi šviesa lieka susenusi ir pilka.
Bet balta niekada nebebūna.