Neišeiki, mama, dar pabūki
Po gegužio žydinčiu dangum.
Priartėjo vėl vaikystės upė,
Prisipildžius ašarų lietum.
 
O, kaip kvepia, kvepia, žydi sodai,
Tik, mamyt, tu eit jais negali.
Liko ten mažos mergaitės godos,
O delne tik žiedlapiai keli.
 
Liūdesio paukšteliai medžiuos tupi.
Ach, kodėl tokie šalti delnai.
Tolsta, tolsta jau vaikystės upė.
Tolsta, tolsta jau gimti namai.