Kada pavasaris medžių viršūnėm sklendžia
ir žaluma nuspalvina šakas, kažkas lyg žadina,
lyg kviečia plačiai atverti langines.
Įleist į kambarį pavasarinį vėją, jis vėl pašauks tave,
pakvies vėl laiko šokį šokti su viltimi, kurią galbūt lietus nuplovė,
Ji išėjo ir rutina nuspalvino gatves. Vėl ievos paupiuos
Taip paslaptingai uoslę kerpa, aplink spalvota paslaptis.
Ir medžiai skrydį gyvasties vėl pradeda iš naujo,
Vėl žieduose užminga žemės rutulys, ir žvaigždės tolimos tau akį merkia,
O tu užmigti niekaip negali, ir mėnuo tarsi liūdnas, tarsi verkia,
Tau siunčia sapną tolių apsupty...

2018-05-07