Žibėjo tik mėnulio šukė,
Kai tu sakei: ilgiau pabūkim
Ir dar pajuskim džiaugsmo blyksnį...
Vargu, ar mes besusitiksim.
Gal mūsų, ar lemties kaprizas,
Kad ne kartu ir dienos visos:
Kiek mudviejų tebuvo – žinom,
O prarastų nesugrąžina...

Ir tos žvaigždelės juk ne mūsų.
Pavogs aušra mėnulio pusę,
Nubus diena, neš naują žinią,
O mes – tiek daug pasidalinę...
Nebus tik leista pakartoti,
Tų žingsnių – į pradinę stotį,
Kurioj du žmonės susitinka
Ir kur lemtis abiem teisinga...