Svetimas takas

Tavasis gyvenimas lyg dūlantis akmuo apsamanojo,
Jo nenugramdyt – nematai prasmės ar nepajėgi.
Ir laiko dulkės galop virtusios pelėsiais – rasoja –
Tad tarsi skrieji į bedugnę – ji vėsi ir tamsi...

Kodėl net stiprybės gijos sunykusios, bevalės –
Laikaisi pakibus medžio sutrūnijusios šakos,
Tik sapnuose šmėkščioja svetimas kelias –
Laikas, gyvenimas šioje atkarpoj sustos.

Dar vis eini – ką nuveikti – jau nemąstai –
Saulė, lietus ar sniegas kartais liečia tave –
Bėgiojusios kojos neša pernelyg neklusniai,
O gal eini ne ten, ne savame numintam take?..

2018 02 06
Rena